Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Darbas ir šeima
Vieną vakarą grįžo žmogus namo po darbo, kaip visada pavargęs ir suirzęs ir pamatė, kad tarpduryje jo laukia penkiametis sūnus.
- Tėveli, ar galiu tavęs paklausti?
- Be abėjo, kas atsitiko?
- Tėveli, kiek tu uždirbi?
- Tai ne tavo reikalas! - įsižeidė tėvas. - Ir kam tau to prireikė?
- Tiesiog noriu žinoti. Prašau pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?
- Na, 500. O kodėl tu to klausi?
- Teveli, - sūnus labai rimtai pažiūrėjo jam tiesiai į akis. - Tėveli, tu gali paskolinti man 300?
- Tu klausinėji tik todėl, kad aš tau paskolinčiau pinigų kažkokiam kvailam žaislui? - surėkė tėvas. -
Tuoj pat eik į savo kambarį ir gulkis!... Negalima juk būt tokiu egoistu! Aš taip sunkiai dirbu, labai pavargstu, o tu taip kvailai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. O tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje ir pykti, išgirdęs tokį sūnaus prašymą. Kaip jis drįso paklausti apie mano atlyginimą, kad po to dar ir pinigų paprašytų? Tačiau po kurio laiko jis nusiramino ir pradėjo mąstyti blaiviai: gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus? Velniai nematė tų trijų šimtų, jis juk dar nė karto neprašė manęs pinigų.
Kada jis įejo i vaikų kambarį, sūnus jau gulėjo lovoje.
- Tu miegi, sūneli? - paklausė tėvas.
- Ne, tėveli, tiesiog guliu, - atsakė mažylis.
- Man atrodo aš pasikarščiavau, - tarė tėvas. - Buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man, štai pinigai, kurių tu prašei.
Mažylis atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
- Tėveli, ačiū tau labai! - linksmai sušuko jis. Po to jis iš po pagalvės ištraukė dar kelis suglamžytus banknotus. Tėvas pamatęs, kad sūnus jau turi pinigų, vėl supyko. O mažylis kruopsčiai išlygino banknotus, paskaičiavo juos ir pažiūrėjo į tėvą.
- Kodėl tu prašei pinigų, jei jau turi jų? - paklausė tėvas.
- Todėl, kad turėjau nepakankamai, bet dabar turiu lygiai tiek, kiek reikia., - atsakė mažylis.
- Tėveli, čia lygiai 500. Ar galiu aš nusipirkti tavo dėmesio valandėlę? Prašau, ateik rytoj anksčiau iš darbo, aš norėčiau, kad mes visi kartu pavakarieniautume.
Moralas:
Moralo nėra.
Tiesiog norisi priminti, kad mūsų gyvenimas labai trumpas tam, kad visą jį praleistume darbe. Mes turėtume neleisti jam prasiskverbti pro pirštus ir nors nedidelę dalelę jo pašvęsti tiems, kurie tikrai mus myli - patiems artimiausiems žmonėms. Jei mes rytoj mirsim, darbe mus labai greitai pakeis kažkas kitas ir tik šeimai ir draugams tai bus tikrai sunki netektis, kurią jie prisimins visą gyvenimą. Pagalvokime apie tai, nes darbui ir karjerai mes skiriame žymiai daugiau laiko nei šeimai.
