Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Karlosas Kastaneda
Karlosas Kastaneda (isp. Carlos Castaneda) gimė 1925 m. gruodžio 25 d. Peru aukštikalnių mieste Kachamarkoje. Vėliau studijavo antropologiją Los Andželo universitete, 1962 m. įgijo bakalauro laipsnį, o 1973 m. tapo filosofijos mokslų daktaru.
Karlosas Kastaneda išgarsėjo, parašęs 12 grožinės literatūros knygų apie savo pažintį su Meksikos jakių genties indėnų šamanu donu Chuanu Matusu. Knygose aprašoma tradicinė indėnų filosofija, šamanistinės praktikos. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Knygų siužetai ir pasakojimo stilius su laiku kinta: pirmosiose knygose K. Kastaneda vaizduoja save kaip skeptiškai nusiteikusį antropologijos studentą, tiriantį menkai civilizuotus indėnus, tačiau vėlyvosiose knygose daugiau misticizmo, fantastinių išgyvenimų, donas Chuanas vaizduojamas kaip tikrasis dvasios mokytojas. Nors pats K. Kastaneda teigdavo, kad jo aprašomi įvykiai ir indėnų praktikos yra autentiški, antropologai pateikia nemažai kritikos, kuria remiantis galima teigti, kad daugelis dalykų yra tiesiog išgalvoti, todėl knygos, įskaitant ir pirmąsias, turėtų būti nagrinėjamos kaip grožinės literatūros kūriniai, o ne moksliniai tyrimai. Dauguma K. Kastanedos knygų yra išverstos į lietuvių kalbą.
Karlosas Kastaneda mirė 1998 m. balandžio 27 d. Los Andžele nuo kepenų vėžio sukeltų komplikacijų. Kūnas kremuotas, o pelenai išbarstyti Meksikoje.
Karloso Kastanedos mintys:
- Kovotojas pats nusprendžia savo nuotaiką. (Karlosas Kastaneda )
- Vienas iš kovotojo principų – neleisti niekieno paveikiamam. Kovotojas gali regėti patį velnią, tačiau privalo elgtis taip, kad niekas to nesuprastų. Kovotojo savitvarda turi būti nepriekaištinga. (Karlosas Kastaneda)
- Kai ima atrodyti, kad tau niekas nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti, kad viskas yra niekai išskyrus jos prisilietimą. (Karlosas Kastaneda )
- Mūsų gyvenime nėra nieko svarbesnio už dvasios tobulinimą. Netobulinti dvasios reiškia siekti mirties, o tai reiškia nesiekti nieko, nes mirtis ir taip mus pasiims. (Karlosas Kastaneda )
- Gali eiti kur nori, bet turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. (Karlosas Kastaneda)
- Pasaulis nesuvokiamas. Niekada jo nesuprasime; niekada neatskleisime jo paslapčių. Todėl priimkime pasaulį tokį, koks yra – gryna paslaptis. (Karlosas Kastaneda)
- Graužkis ir svarstyk prieš ką nors nuspręsdamas, tačiau kai jau nusprendei, galvos nebesuk, nesikankink, nes tavęs jau laukia milijonas kitų sprendimų.
(Karlosas Kastaneda) - Ligų nebūna, yra tik mėgavimasis savo silpnybėmis. (Karlosas Kastaneda)
- Mes darome save arba nelaimingais, arba stipriais. Darbo apimtis yra ta pati. (Karlosas Kastaneda)
- Kai kariui kas neaišku, jis galvoja apie mirtį ... tik mirties artybė sutramdo mūsų dvasią. (Karlosas Kastaneda)
- Jeigu aiškiai nežinai, ko nori, gali tapti nuolankesnis. (Karlosas Kastaneda)
- Kelią visada turi išsirinkti širdimi - tik tada išspausi iš savęs viską. Ir visada galėsi juoktis. (Karlosas Kastaneda)
- Išskyrus gyvenimą ir mirtį, ką dar gali žmogus turėti? (Karlosas Kastaneda)
- Tu visuomet nori viską žinoti nuo pat pradžių. Bet pradžios nėra. Pradžia yra tik tavo galvoje. (Karlosas Kastaneda)
- Norai visuomet mus daro nelaimingus. Kai jų atsisakome, tai net pats mažiausias dalykas atrodo tikra dovana. (Karlosas Kastaneda)
- ... atsiduoti baimei - vadinasi, gėdingai sau pataikauti. (Karlosas Kastaneda)
- Karys niekada nedelsia ir niekada neskuba. (Karlosas Kastaneda)
- Žmogus eina į žinojimą kaip į karą: tvirtai, su baime, pagarba ir apsisprendęs. Kaip nors kitaip eiti į žinojimą ar į karą - klaida, dėl kurios kada nors būtinai gailėsies. (Karlosas Kastaneda)
- Žmogus gyvena tik tam, kad mokytųsi, o tai, ko jis išmoksta - gera ar bloga - priklauso nuo jo prigimties. (Karlosas Kastaneda)
- Žmogus yra nugalėtas tada, kai jis toliau nebesistengia ir apsileidžia.
(Karlosas Kastaneda) - Yra daug dalykų, kuriuos kovotojas gali padaryti, atėjus laikui, nors anksčiau negalėjo. Tie dalykai nepasikeitė. Pasikeitė kovotojo savęs suvokimas. (Karlosas Kastaneda)
- Žmogaus akys gali atlikti dvi funkcijas: viena - iš arti matyti visatoje tekančia energija , kita - "žiūrėti į daiktus pasaulyje". Ne viena iš jų nėra geresne už kita; tačiau pripratinti akis tik žiūrėti yra gėdingas ir nereikalingas praradimas. (Karlosas Kastaneda)
- Žmogus turi keturis tikrus priešus: baimę, aiškumą, galią ir senatvę. Baimę, aiškumą ir galią įmanoma nugalėti, tačiau senatvės-ne. Jos poveikis gali būti atidėtas, bet nugalėtas-niekada. (Karlosas Kastaneda)
- Kovotojo menas - išlaikyti pusiausvyra tarp buvimo žmogumi siaubo ir stebuklo. (Karlosas Kastaneda)
- Kai nebėra ką prarasti, žmogus tampa drąsiu. Mes būname bailūs tik tada, kai vis dar galime i kažką kabintis. (Karlosas Kastaneda)
- Karys visada elgiasi taip, lyg žinotų, ką daro, nors iš tiesų nežino nieko.
(Karlosas Kastaneda) - Žmonėms patinka, kai jiems nurodoma, ką daryti, dar labiau jie mėgsta priešintis ir nedaryti kaip nurodyta, todėl jų neapykanta pirmiausiai nukrypsta į tą, kuris nurodė. (Karlosas Kastaneda)
- Kiekvienas gali matyti, bet mes linkę neprisiminti ką matę. (Karlosas Kastaneda)
- Kario menas – tai gebėjimas dėl vienos kurios priežasties pasaulį sugriauti, o paskui vėl atstatyti, kad jame būtu galima toliau gyventi. (Karlosas Kastaneda)
- Gerai įsižiūrėk į kiekvieną kelią. Bandyk jį tiek, kiek reikės. Tada paklausk savęs ir tik savęs ... ar kelias turi širdį ... Jei taip - kelias geras, jei ne - iš jo jokios naudos. (Karlosas Kastaneda)
