Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Vegetarizmas
Žodį "Vegetaras" pradėjo vartoti "Britų vegetarų bendrijos" įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis taip pat kilo iš lotyniško žodžio "vegetus", tai reiškia "tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus". "Vegetariškas" filosofine ir dorovine prasme reiškė harmonišką gyvenimo būdą, o ne maitinimąsi.
Pagal "Tarptautinių žodžių žodyną", vegetarizmas - maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius - augalinis] - žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos.
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne tik fizinę, bet ir moralinę, dvasinę. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius mėsos produktus gautus nužudant, išskirdavo.
Vegetarizmas yra tokia mitybos praktika, kai yra atsisakoma bet kokios mėsos, įskaitant žuvį, paukštieną, vėžiagyvius bei šalutinius skerdimo produktus. Tokios mitybos priežastys gali būti įvairios: etinės, religinės, kultūrinės, estetinės, ekologijos, ekonomikos, politinės, skonio arba sveikatos.
Teisingai suderintos vegetariškos dietos gali visiškai patenkinti žmogaus organizmo maistinius poreikius visose gyvenimo stadijose; rimti ilgamečiai medicininiai tyrimai parodė, kad vegetarizmas gali pratęsti gyvenimo trukmę, pagerinti sveikatą ir žymiai sumažinti vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis žmogus. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau - dėl skonio receptorių patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetarais buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas, Mahatma Gandis, Bendžaminas Franklinas ir daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių žarnynas yra trumpas todėl greičiau pašalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius. Kadaise žmogui gyvulinis maistas buvo tik laikinas augalinių produktų pakaitalas.
Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais įrodė, kad augalinio maisto baltymai nėra menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos aštuonios taip vadinamos nepakeičiamos amino-rūgštys. Maistinės energijos augaluose yra daugiau negu mėsoje ir kt. gyvulinės kilmės produktuose.
Vegetarizmo tipai:
Vegetarizmas skirstomas į:
1. Griežtą (visišką tikrą), kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų;
2. Pusiau griežtą (dalinį), kada nevartojama mėsą, tačiau vartojami kiti gyvulinės kilmės produktai.
| Dietos pavadinimas | Mėsa (įskaitant žuvį ir paukštieną) | Kiaušiniai | Pieno produktai | Medus |
|---|---|---|---|---|
| Lakto-ovo vegetarizmas | Ne | Taip | Taip | Taip |
| Lakto vegetarizmas | Ne | Ne | Taip | Taip |
| Ovo vegetarizmas | Ne | Taip | Ne | Taip |
| Veganizmas | Ne | Ne | Ne | Ne |
Kitos siejamos su vegetarizmu dietinės praktikos
Frugivorai - valgo vaisius, riešutus, sėklas ir kitą augalinės kilmės maistą, kuris surenkamas nekenkiant pačiam augalui.
Makrobiotikai - jų maistą pagrinde sudaro nevalyti grūdai ir pupos; ne visi makrobiotikai yra vegetarai, nes kai kurie valgo žuvį.
Žaliavalgiai - valgo termiškai neapdorotą maistą: daržoves, vaisius, riešutus, sėklas.
Fryganai teigia, kad visos prekės (nebūtinai gyvūninės kilmės), pagamintos kapitalistinėje visuomenėje, prisideda prie eksploatacijos, todėl neperka jokių produktų, įskaitant ir maistą. Tokiu būdu jie susitelkia ties to maisto ir kitų prekių įsigyjimo juos neperkant: tam fryganai patys augina ir gamina maistą arba ieško laukinių augalų; miestų fryganai randa maistą šiukšlių konteineriuose - tokiu būdu, jų teigimu, yra kiek stabdoma ekologinė katastrofa bei beprotiškas vartojimas ir eksploatacija. Nors daugelis fryganų yra vegetarai arba veganai, dalis valgo gyvūninius produktus - tokie fryganai pateisina savo dietą tuo, kad jau išmesto maisto valgymas nedidina gyvūnų išnaudojimo.
Semi-vegetarinės dietos
- Peskovegetarai - lakto-ovo vegetarai, valgantys ir žuvį.
- Polovegetarai - lakto-ovo vegetarai, valgantys ir paukštieną.
Sveikata
Pabandykime palyginti gyvulinės kilmės produktų ypatybes su augalinio maisto ypatumais.
Mėsos ypatumas tas, kad ji turi baltymų ir riebalų, o angliavandenių neturi visai. Ji turi daug baltymų, bet kaip tik baltymų žmogui reikia nedaug.
Mėsa virškinama skrandyje. Mėsiškas valgis skrandyje išbūna 3-3,5 valandas ir beveik visas įsiurbiamas į kraują. Skrandžiui tuštėjant, atsiranda alkio jausmas. Mėsos mėgėjai turi valgyti maždaug kas 3-3,5valandas.
Mėsos likučių į žarnyną patenka labai mažai. Žarnynas nėra pakankamai sudirginamas, todėl jame mėsa užstringa ilgam, sudarydama užtvaras, sukeldama vidurių užkietėjimą ir puvimo procesą - paprastai kaip tik šiais negalavimais skundžiasi tie, kurie valgo daug mėsos.
Svarbiausia mėsos teikiama nauda yra ta, kad ji greitai įsisavinama ir organizmą nedelsiant užlieja sotumo banga. Mėsa sužadina organizmą, tačiau tai klaidingai laikoma jėgos antplūdžiu, iš tikrųjų didelį energijos kiekį organizmas suvartoja mėsai suvirškinti ir dažniausiai nepastebima, kad po valgio apima vangumas.
Augalinis maistas priešingai nei mėsa, pasižymi angliavandenių gausa, o drauge turi baltymų ir riebalų. Augaliniai riebalai ir baltymai duoda organizmui daugiau naudos nei mėsos produktai.
Augalinis maistas skrandyje išbūna neilgai ir po valandos pereina į žarnyną, kur absorbuojamas lėtai, per 6-7 valandas, ar net lėčiau. Maistingąsias sultis augalinis maistas išskiria tik praėjus valandai po valgio ir daro tai labai ilgai ir pamažu, todėl vegetarai valgo gerokai rečiau ir dirba tolygiai neprarasdami jėgų.
Augalinis maistas energingai sudirgina žarnyną, ir virškinimas vyksta normaliai. Vegetariškas maistas lengvai ir greitai pagaminamas, lengvai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net persivalgęs tokio maisto, žmogus yra žvalus ir darbingas.
Ar gali vegetarinės mitybos racionas pagerinti arba sugrąžinti sveikatą? Ar gali jis padėti išvengti tam tikrų ligų?
Vegetarinės mitybos šalininkai jau daugelį metų į šiuos klausimus atsako teigiamai, nors dar visai neseniai didesnio šiuolaikinio mokslo pritarimo jie nesulaukdavo.
Augalinio maisto trūkumai, kai kuriu specialistų nuomone:
"Augaliniai baltymai sunkiai rezorbuojasi virškinimo trakte. Su augaliniu maistu žmogus gauna mažai svarbiausių amino-rūgščių, vitaminų (A, D, B grupės, ypač vitamino B12). Valgant vien augalinės kilmės produktus, galima susirgti geležies deficitine mažakraujyste, nes geležies iš augalinio maisto žmogaus organizmas pasisavina nedaugiau kaip 10%, o iš gyvulinės kilmės maisto produktų pasisavinama iki 30%. Baltymų daržovėse yra labai nedaug, apie 1,5%."
"Daugiau baltymų turi žirniai, pupos, pupelės. Daržovėse ir vaisiuose iš originalių rūgščių vyrauja obuolių rūgštis. Tačiau rūgštynių, rabarbarų rūgštis blogina kalcio, geležies, cinko pasisavinimą. Svogūnuose, ridikuose, česnakuose, ridikėliuose, krienuose yra daug eterinių aliejų ir stambios ląstelienos, todėl nerekomenduojama jas vartoti, sergant virškinimo organų ligomis.
Augalinis maistas gali būti užterštas nitratais. Negalima vienu metu valgyti daug daržovių, kurios gali kaupti nitratus: burokėlių, salotų, ridikėlių."
"Valgantieji gyvulinės kilmės maisto produktus pagrindines amino rūgštis vartoja porcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas - netobulas, nes trūksta vienos ar kitos amino rūgšties. Iš gyvulinio maisto rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Geležies deficitas atsiranda po keturių mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios geležies atsargos (kepenyse, kaulų čiulpuose)."
Kalbant apie sugalvotą teoriją dėl maistingų medžiagų trūkumo nevartojant mėsos, atkreipiame dėmesį, kad rauginto pieno produktai, ypač sūris, pasisavinamas geriau nei mėsa. Ir beveik be likučių.
Pastaraisiais metais medikai nustatė, jog esama ryšio tarp maitinimosi mėsos produktais ir širdies ligų bei vėžio, kurios pirmauja pagal mirtingumo rodiklius. Todėl į vegetarinę mitybą pažvelgta visiškai kitaip.
Jau 1961 metais "Amerikos medikų asociacijos žurnalas" rašė: "Laikantis vegetarinės dietos galima išvengti 90-97% širdies ligų atvejų." Vėliau atlikta keletas gerai parengtų mokslinių tyrimų, kurie įrodė, kad po tabako ir alkoholio mėsos vartojimas yra didžiausia mirtingumo priežastis Vakarų Europoje, JAV, Australijoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Žmogaus organizmas nepajėgia suvartoti gyvulinių riebalų bei cholesterino pertekliaus. 23 šalyse apklausus 214 mokslininkų, tyrinėjančių arteriosklerozę, visi jie pritarė, kad egzistuoja ryšys tarp dietos, cholesterino kiekio kraujyje bei širdies ligų.
Daktaras R. Sirtoris britų medicinos žurnale "The Lancet" paskelbtame straipsnyje daro išvadą, kad pacientams, sergantiems širdies ligomis dėl cholesterino pertekliaus, "labai veiksminga gali būti augalinės kilmės baltymų dieta".
Kalbant apie vėžį pažymėtina, kad pastarojo dvidešimtmečio tyrimai akivaizdžiai rodo, jog mėsiškas maistas skatina gaubiamosios bei tiesiosios žarnų, krūtų bei gimdos vežį. Šių rūšių vėžiu retai suserga tie, kurie maistui vartoja mažai mėsos arba jos nevalgo, pvz., septintosios dienos adventistai, japonai, indai. O mėsą valgančių grupės juo serga labai dažnai.
Rolas Raselas savo knygoje "Pastabos apie vėžio priežastis" rašo: "Pastebėjau, kad iš 25 valstybių, kur gausiai vartojamas gyvulinis maistas, 19 sergamumas vėžiu labai didelis. O tuo tarpu tyrimai 35 valstybėse, kur vartojama mažai gyvulinio maisto arba visai jo nevalgoma, parodė, jog nė vienoje iš jų ši liga nebuvo paplitusi.
Be to, mėsoje esti cheminių priedų. Paskerdus gyvulį iš karto prasideda irimo procesai, ir po kelių dienų skerdiena įgauna atstumiančią pilkai žalią spalvą. Norint tai nuslėpti, mėsos pramonėje vartojami nitritai bei kitos konservuojančios medžiagos, kurios neleidžia mėsai prarasti ryškiai raudonos spalvos.
Argi žmogus nesukurtas valgyti mėsą? Argi žmogui nereikalingi gyvuliniai baltymai?
Dar visai neseniai dietologai teigė, kad tik mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose bei pieno produktuose yra žmogui reikalingų pilnaverčių baltymų, o visi daržovių baltymai yra nepilnaverčiai. Tačiau Švedijos Karališkajame bei Vokietijos Makso Planko institute atlikti tyrimai parodė, kad dauguma daržovių, vaisių, sėklų ir grūdų yra pilnavertis baltymų šaltinis. Augaliniai baltymai lengviau pasisavinami; be to, juose nėra toksinų. Vartojant natūralų, neperdirbtą maistą, baltymų stygius beveik neįmanomas. Augalijos pasaulis - visų baltymų šaltinis. Pastebėta, kad baltymų perteklius mažina žmogaus darbingumą.
Vartojamoje mėsoje yra 14-20% baltymų. Taigi, pagal šiuos parodymus tikrai nepirmauja. Sūryje iki 30% baltymų, neriebioje varškėje - 18%, ankštinėse daržovėse - vidutiniškai iki 20% (iki 35% sojų pupelėse ).
Baltymus vegetarai gali gauti iš šių produktų:
- Riešutų: lazdyno, migdolų, graikinių ir kt.
- Sėklų: sezamo, linų, saulėgrąžų, moliūgų;
- Ankštinių daržovių: pupų, žirnių, žemės riešutų, lęšių;
- Grūdų: kviečių (miltai, duona, makaronai), miežių, rugių, avižų, sorų, kukurūzų, ryžių;
- Pieno produktų: pieno, sūrio, jogurto;
- Sojų: sojų varškės (tofu), tekstūruotų augalinių baltymų, sumuštinių su sojų mėsa, sojų pieno.
Biologai bei mokslininkai, tyrinėjantys mitybos problemas, nurodo kad žmogaus virškinimo traktas iš esmės nepritaikytas virškinti mėsą. Plėšriųjų gyvūnų virškinimo traktas trumpas (vos tris kartus ilgesnis už gyvūno kūną), nes pūnanti ir toksinus išskirianti mėsa turi būti kuo greičiau pašalinta iš organizmo. Kadangi augalinės kilmės maistas suyra daug lėčiau negu mėsa, augalais mintančių gyvūnų virškinimo traktas mažiausiai šešis kartus ilgesnis už jų kūną. Žmogaus virškinimo traktas toks pats, kaip ir žolėdžių, tad valgant mėsą inkstai dažnai nepajėgia susidoroti su toksinų pertekliumi, ir žmogus suserga podagra, artritu, reumatu ir netgi vėžiu.
Kai kurie istorikai bei antropologai teigia, kad žmogus mėsą vartojo jau gilioje senovėje, tačiau anatominė žmogaus dantų, žandikaulių bei virškinimo sistemos sandara rodo, kad ji labiau tinkama doroti ir virškinti ne gyvulinės kilmės maistą. Amerikos dietologų asociacija nurodo, kad "didžioji žmonijos dalis didesnį savo istorijos tarpsnį maitinosi vien vegetariniu arba daugiausiai vegetariniu maistu".
Žinomas švedų mokslininkas Karlas fon Linėjus teigia: "Palyginę žmogaus anatominę sandarą su gyvūnų anatomija, matome, kad natūraliausias maistas žmogui - vaisiai bei sultingos daržovės".
| Mėsaėdžiai | Žolėdžiai | Žmogus |
| turi letenas su nagais | letenų neturi | letenų neturi |
| oda neturi porų;kūną atvėsina išskirdami prakaitą per liežuvį | išskiria prakaitą per milijonus odoje esančių porų | išskiria prakaitą per milijonus odoje esančių porų |
| aštrios iltys pritaikytos doroti mėsą | aštrių ilčių neturi | aštrių ilčių neturi |
| seilių liaukos burnos ertmėje mažos (iš anksto apvirškinti grūdų bei vaisių nereikia) | ištobulėjusios seilių liaukos padeda apvirškinti grūdus ir vaisius | ištobulėjusios seilių liaukos padeda apvirškinti grūdus ir vaisius |
| seilių terpė rūgšti; ptialinio fermentas, kurio reikia grūdams apvirškinti, neišskiriamas | seilių terpė šarminė;daug ptialino grūdų apvirškinimui | seilių terpė šarminė;daug ptialino grūdų apvirškinimui |
| plokščių krūminių dantų maistui sutrinti nėra | krūminiai dantys plokšti, pritaikyti maistui trinti | krūminiai dantys plokšti, pritaikyti maistui trinti |
| skrandyje daug stiprios druskos rūgšties tvirtiems gyvulių raumenims, kaulams bei kt. virškinti | druskos rūgštis skrandyje 10 kartų silpnesnė negu mėsėdžių | druskos rūgštis skrandyje 10 kartų silpnesnė negu mėsėdžių |
| virškinimo traktas tik 3 kartus ilgesnis už kūną, kad greitai pūvanti mėsa būtų nedelsiant pašalinta iš organizmo | virškinimo traktas 6-10 kartų ilgesnis už kūną; vaisiai ne taip greitai irsta, todėl gali ilgiau būti organizme | virškinimo traktas 6 kartus ilgesnis už kūną |
Aminorūgščių kiekio maisto produktuose palyginimo lentelė
| Aminorūgštis | Jautiena | Pienas | Varškė (pusriebė) | Kvietiniai miltai |
| Lizinas | 1,60 | 0,26 | 1,45 | 0,25 |
| Metioninas + cisteinas | 0,44 | 0.09 | 0,48 | 0,16 |
| Triptofanas | 0,21 | 0,05 | 0,18 | 0,12 |
| Lejcinas | 1,48 | 0,32 | 1,85 | 0,85 |
| Izoleicinas | 0,78 | 0,19 | 1,00 | 0,43 |
| Valinas | 1,03 | 0,19 | 0,89 | 0,39 |
| Treoninas | 0,80 | 0,15 | 0,80 | 0,27 |
| Fenilalanin + tirozinas | 0,79 | 0,17 | 0,93 | 0,50 |
| Gistidinas | 0,71 | 0,09 | 0,56 | 0,2 |
Angliavandeniai
Tai pagrindinis ir svarbiausias energijos šaltinis. Daugiausia angliavandenių turi augalinis maistas. Pagrindinės jų grupės yra trys: cukrus, kompleksiniai angliavandeniai arba krakmolas ir maistinės skaidulos. Pirmųjų gaunama valgant vaisius, geriant pieną (kai jį vartojame teisingu laiku; pieno, pagal senovės Ajurvedos mokslą, negalima gerti dieną, jį reikia vartoti nakčiai), ar vartojant paprastą cukrų. Nors rafinuotas cukrus ir vertinamas kaip puikus energijos šaltinis, geriau vartoti jo mažiau, nes jis neturi jokių papildomų maistinių medžiagų.
Krakmolo yra grūduose (duona, ryžiai, makaronai, avižos, miežiai) ir kai kuriuose šakniavaisiuose (bulvės, pastarnokai). Rupi duona ir rudieji ryžiai labai palankiai veikia sveikatą.
Labai svarbūs ir mineralai.
Mėsoje yra geležies ir fosforo. Palyginkime, kiek geležies yra mėsoje ir kiek augalinės kilmės produktuose (100 gr.):
| mėsa - 1,5-2,8 mg. |
| burokėliai - 12,4mg. |
| grikių kruopos - 8,0 mg. |
| jūros kopūstai - 16 mg. |
| erškėtrožės - 11,5 mg. |
| persikai - 4,1 mg. |
Pagal geležies kiekį kai kurios kruopos, daržovės ir vaisiai lenkia mėsą 3-10 kartų. Ta pati situacija ir su fosforu (100 gr.)
| mėsa - 130-210 mg. |
| burokėliai - 510 mg. |
| žirniai - 226 mg. |
| sojų kruopos - 233 mg. |
Vitaminai
Mėsos produktuose vitaminų yra labai mažai.
Vitamino A arba beta karotino yra raudonose, oranžinėse arba geltonose daržovėse, pavyzdžiui, morkose, pomidoruose. Taip pat žalialapėse daržovėse ir vaisiuose (abrikosai, persikai). B grupės vitaminų, išskyrus B12, yra mielėse, neskaldytuose grūduose, ypač kviečių gemaluose, riešutuose, sėklose, ankštiniuose ir žalialapiuose augaluose. Kadangi vitamino B12 augaluose nėra, vegetarai turi valgyti kiaušinių ir pieno gaminių arba produktų, į kuriuos įdėta šios medžiagos. Vitamino C randama šviežiuose vaisiuose, salotose bei kitose žalialapėse daržovėse, bulvėse.
Daktaras Irvingas Fišeris (Jeilio universitetas), atlikęs keletą eksperimentų pastebėjo, kad vegetarai dvigubai ištvermingesni už tuos, kurie valgo mėsą. Kiti tyrinėtojai patvirtino, kad tinkamai pasirinktas vegetarinis maistas yra didesnės energetinės vertės negu mėsa. Dr. Dž. Jotekjo ir dr. V. Kipainio Briuselio universitete atlikti tyrimai rodo, jog vegetarai du ar tris kartus atsparesni nuovargiui už valgančiuosius mėsą. O jėgas vegetarai atgauna tris kartus greičiau.
Dorovinis aspektas
Vegetarais tampama daugiausiai dėl dorovinių paskatų. Kai žmogus suvokia, kad ir kitos būtybės sugeba jausti, kad jų jausmai panašūs į mūsų. Tai skatina mus sugebėti užjausti visus, kurie kenčia ar yra silpnesni už mus.
Ekonominis ir ekologinis aspektai
Galbūt įtikins šis faktas, kad javais užsėtas laukas, baltymų duoda trisdešimt kartų daugiau, nei karvių banda, kurioms tie grūdai sušeriami.
Indijos gyventojai per metus suvartoja apie 200 kg grūdų, didžioji dalis tiesiog suvalgoma. O europietis vidutiniškai suvartoja 1000 kg grūdų; beveik 90% pirma sušeriama mėsai auginamiems gyvuliams
Mitybos problemas tyrinėjantis mokslininkas Džinas Mejeris, iš Harvardo universiteto, apskaičiavo, kad sumažinus mėsos produkciją nors dešimčia procentų, būtų sutaupyta gyvuliams skirtų grūdų, kurių pakaktų pamaitinti 60 milijonų žmonių.
Kita kaina, kurią mes mokame už tai, kad vartojame mėsą - nualinta aplinka. Skerdyklų ir fermų nutekamieji vandenys bei srutos - pagrindiniai upių bei upelių teršėjai. Mėsos pramonė ne tik teršia gėlus vandenis, bet tuo pat metu neatsakingai juo švaistosi. Georgas Borgstromas teigia, kad mėsos pramonė teršia aplinką dešimt kartų daugiau, nei gyvenamieji rajonai ir tris kartus daugiau nei gamybos įmonės. Polis ir Anė Erlichai knygoje "Gyventojai, resursai ir aplinka" rašo, kad išauginti vienam kilogramui kviečių tereikia 60 litrų vandens, o vienam kilogramui mėsos gauti - net 1250-3000 litrų.
Atsisakyti mėsos produktų tikrai nėra didelė problema, kaip kai kuriems atrodo. Savo racione padidinkite pieno produktų kiekį, pradėkite maitintis teisingai. Palaipsniui organizmas valysis ir priklausomybė mėsos produktams dings. Apsivalant, pajusite neigiamus jausmus nuo mėsos produktų ir jums tiesiog natūraliai nesinorės jų valgyti.
