Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Senis ir paukštis
Vieną kartą senis pasigavo paukštį. Apsidžiaugė. "Gardi šį vakarą bus vakarienė",- pagalvojo, benešdamas paukštį namo.
Kai iki namų jau liko visiškai nedaug paukštis ir taria jam žmogaus balsu:
-Paleisk mane, seni, į laisvę, ir aš duosiu tau tris vertingus patarimus.
Nustebo senis, pagalvojo ir paleido paukštį.
Nutūpė paukštis ant šakos, sukedeno visas savo plunksneles ir tarė:
-Ačiū tau seni už gerą širdį. O štai ir mano žadėtieji patarimai. Pirmasis - nesąmonė, kad ir iš autoriteto lūpų, vis tiek ir lieka nesąmone. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.
-Antrasis patarimas. Žinok savo galimybių ribas ir nemėgink jų peržengti. Protingas tai žino ir nesistengia pakeisti to, ko neįmanoma pakeisti. Kvailys nesuvokia savo galimybių ribų ir dažnai bergždžiai stengiasi padaryti tai, ko neįmanoma padaryti. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti.
-Trečiasis patarimas. Niekada nesigailėk dėl to, ką esi padaręs. Tai jau įvyko - gerai ar blogai - bet tai jau praeitis. Protinga mintis, pagalvojo senis. Reikia įsidėmėti. Grįšiu namo ir visą likusį gyvenimą vadovausiuos šia išmintimi.
Kai senis jau pasisuko eiti namo, staiga paukštis pratrūko nesuvaldomai juoktis.
-Kas atsitiko,- nustebo senis.
-Kvaileli, tu kvaileli. Jei nesiklausytum mano paistalų ir būtum parsinešęs mane namo, būtum turėjęs ne tik skanią vakarienę, bet mano skrandyje dar būtum radęs didžiulį deimantą. Ji pardavęs taptum turtingiausiu žmogumi apylinkėje.
Įsiuto senis tai išgirdęs. Puolė paukštį gaudyti. Purptelėjo paukštis ant kitos šakos. Senis paskui jį ėmė ropštis į medį. Paukštis - dar ant aukštesnės šakos. Senis paskui jį. Paukštis užskrido į pačia medžio viršūnę. Belipdamas paskui paukštį senis neišsilaikė, slįstelėjo ir žnektelėjo žemėn.
Vos gyvas beliko.
Nusileido paukštis ant apatinės šakos ir taip prakalbo:
-Seni, seni, ar dar prisimeni, kokius patarimus tau visai neseniai esu davęs.
Senis staiga pamiršo savo skausmą ir viską suprato.
-Tu sakei, kad netikėčiau nesąmonėmis, o aš patikėjau, kad tavo skrandyje gali būti brangakmenis.
-Tu sakei, kad žinočiau savo galimybių ribas, o aš nepaisydamas savo amžiaus sumąsčiau įsiropšti į pačia medžio viršūnę.
-Tu sakei, kad nesigailėčiau, ką padaręs, o aš supykau, kad paleidau tave į laisvę, ir nusprendžiau vėl pagauti.
Istorijos moralas: Išmintingas yra tas, kas sugeba duoti protingą patarimą, bet dukart išmintingas yra tas, kas sugeba tą patarimą priimti ir juo pasinaudoti. Mintys ar idėjos, kurių nesugebėjai pritaikyti, yra nieko vertos. Ar sėdi seminare, ar skaitai knygą, įprask užduoti sau tuos pačius klausimus - o kas man iš to? ką rytoj aš darysiu kitaip? Jei yra atsakymai, o netrukus ir atitinkami veiksmai ar pokyčiai, pinigus išleistus seminarui ar knygai drąsiai gali vadinti ne išlaidomis, bet investicija.
