Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Paviršutiniškumas didžiausia nuodėmė, arba Kaip tampama tikėjimo profesionalais
 |
Neseniai teko skaityti straipsnį, kuriame vienas gerai visiems žinomas šou verslo atstovas pareiškė, kad geriausiai apie Dievą, tikėjimą ar religijas išmano agnostikai ir ateistai. Kadangi šiais laikais daugumą visuomenės sudaro agnostikai (ateistų beveik neliko), todėl mums reikia tiksliai žinoti, kas yra agnostikas. Paprastai tariant agnostikas - tai žmogus, kuris tiki ar pripažįsta kažkokią antgamtinę jėgą, aukščiausią protą, kažkokį dievą, transendecinębūseną, kosmoso energiją, pasąmonės galią, sujungtą su pozityviu mąstymu, minties materializmą ir kitus panašius dalykus. Todėl situaciją reikia rimčiau analizuoti.
Visi rimti ir tikri dalykai nėra paprasti, todėl norint juos paaiškinti dažnai tenka pasitelkti palyginimus. Tad pakalbėkime... apie sportą. Žmones sporto atžvilgiu galima skirstyti į tris kategorijas: tai netikintys sporto nauda ar net pačiu sportu, mėgėjai ir profesionalai. Dėl pirmųjų - viskas aišku, o antruosius reikia detaliau apibūdinti.
Sportininkas mėgėjas - tai žmogus, kuris „labai gerai išmano apie sportą". Jis žino, kaip boksininkas turi boksuotis, krepšininkas - žaisti, kokius veiksmus privalo atlikti treneris, sporto temomis jis daug ir dažnai ginčijasi, atlaidžiai, kartais paniekinamai žvelgia į „nieko neišmanančius". Tam, lyg ir turi teisę, kadangi skaito daug įvairių knygučių apie įvairias sporto šakas, nuolat stebi rungtynes, kartais padaro rytinę mankštą, sekmadieniais paplaukioja baseine ar pabėgioja aplink namą, retsykiais apsilanko sporto salėje. Mėgėjas žino, kad sportas yra, ir sportas yra gerai. Dažnai aplinkiniams, tokiems pat mėgėjams kaip jis, savo kalbomis sudaro daug išmanančio šioje srityje žmogaus įvaizdį. Bet tik ne profesionalui.
Trečia kategorija - profesionalas. Jis mažai šneka. Tačiau būtent jis, o ne mėgėjas gali atlaikyti tuos neįsivaizduojamus fizinius ir psichoemocinius krūvius tiek sporte, tiek gyvenime. Jokiais žodžiais neįmanoma perduoti (nors aplinkiniai tai jaučia) tą galingą energetinę būseną, kuri yra jo viduje. Panagrinėkime, pavyzdžiui, profesionalą karatistą. Jokių eilinių pliurpimų metu (jis, palyginti su mėgėju, tokių vengia) šis sportininkas negalės jums paaiškinti, kaip galima ranka suskaldyti kietesnius už pačią ranką daiktus: plytas, akmenis. Taip pat nepavyks jam papasakoti, kaip galima vienam įveikti penkis ar daugiau priešininkų. Ir jau už fantastikos ribų būtų jo pasakojimas apie tai, kad kovoje laikas pakeičia savo tėkmę, kadangi netreniruoto priešininko judesiai jam tampa panašūs į vaizdus iš sulėtintos kino juostos. Jis dažnai net pats nesusimąsto apie šias savybes. Turi, ir tiek.
Bet norint jas turėti reikalingos trys sąlygos: sistemingai ir profesionaliai, o nemėgėjiškai užsiiminėti šia sporto šaka kokiame nors sporto klube, laikytis sportinio režimo ir drausmės bei nuolat gilinti žinias skaitant trenerio rekomenduojamą literatūrą, ir visa tai daryti reikia nepertraukiamu ritmu, kad sportinė forma „nekristų", bet progresuotų.
Pasižiūrėkime, kaip pasikeis šių kategorijų žmonės praėjus keletui metų. Mėgėjas savo fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis praktiškai nesiskirs nuo visiškai nesportuojančio ir netikinčio sporto nauda žmogaus. Užsiiminėjantys sportu profesionaliai įgis aukščiau paminėtas tik profesionalui būdingas fizines ir dvasines savybes.
Taip pat analogiškai į tris kategorijas galima skirstyti ir žmonių santykį su Kūrėju. Tai - ateistai (netikintieji), agnostikai (tikintieji paviršutiniškai) ir tikintieji (turintys glaudų santyki su Kūrėju). Panagrinėkime juos. Su pirma kategorija viskas aišku - jie nepripažįsta jokio dievo ir turi tam kažkokių „mokslo" paremtų argumentų. Nors jei atidžiau panagrinėtume buvusių ir esamų rimčiausių pasaulio mokslininkų autobiografijas, paaiškėtų, kad dauguma jų tikintys ir tikintys ne paviršutiniškai.
Agnostikas - tai žmogus, tikintis kažkokiu dievu ar antgamtinėmis jėgomis, tačiau kaip sportininkas mėgėjas apie sportą, taip agnostikas apie dievą, visatą, antgamtinį pasaulį turi tik daug paviršutinių žinių. Paviršutiniškumas yra didžiausia žmogaus nuodėme, kaip rašė vienas žymiausių devyniolikto amžiaus rašytojų klasikų Oskaras Vaildas savo laiške draugui „De profundis" (iš gelmių), beje, pats tuo metu būdamas dideliame savo gyvenimo nuopuolyje (rašė būdamas kalėjime, subankrutavęs, visų atstumtas, viską praradęs, bet kartu ir kažką tikro atradęs).
Kaip sportininkas mėgėjas tiki sportu ir žino, kad sportas gerai, taip agnostikas tiki Dievą ir žino, kad Dievas yra gerai, ir jis net yra jo širdyje. Toks labai patogus, kišeninis dievas. Jis daug skaito įvairios teologinės, nors dažniau ezoterines literatūros, dažnai kalba apie antgamtines jėgas, pozityvų mastymą, įvairias sėkmę ir pinigus pritraukiančias technikas, astrologiją, parapsichologiją, NLP, keliauja į Indiją medituoti, turi pasikabinęs ant kaklo kokį nors medalioną, kuris būtinai nuo kažko apsaugos arba kažką pritrauks. Vaikšto iš vieno seminaro į kitą, vis gaudamas saldų įsikalbėjimą pradžioje ir didelį nusivylimą gale. Jis kaip voverė rate vis bėga, bet niekur nenubėga, o jėgos silpsta. Dažniausiai laikui bėgant giliai širdyje supranta, kad visa tai, į ką jis gilinasi, tėra klastotė. Gyvenime išoriniai ir vidiniai spaudimai vis didėja, jo kelias pradeda šleivotis ir kreivotis.
Trečia kategorija - tikintieji, kurie turi glaudų, esminį ryšį su Dievu ir nuolat jį palaiko. Šiems žmonėms, kaip ir sportininkams profesionalams, išsiugdo tokios savybės, kurias agnostikui (mėgėjui) perduoti žodžiais neįmanoma. Visų pirma po truputėlį atsiranda visiškas ir teisingas savęs bei supančio pasaulio suvokimas. Apie tai apaštalas Paulius sako: „Atsiranda suvokimas visame kame." Aštrėja protas, gerėja net fizinė sveikata, žmogus galų gale atranda savo gyvenimo kelią, savo misiją ir sužino, kaip ją realizuoti. Jis praregi. Teologiškai tariant, vyksta atsivertimas. Tik tuomet atsiranda giluminė (vidinė) ramybė, tik tuomet prisiliečiama prie laimės šaltinio, ir žmogus ima suvokti visą neįgalumą ir absurdą, aplink kurį sukasi pasaulis. Be abejonės, ypač pradžioje, tai vyksta skausmingai. Lygiai kaip ir pradėjus profesionaliai sportuoti, raumenų augimas, kreivo stuburo atsistatymas irgi vyksta skausmingai. Tik tikėjime turima omenyje vidinė įtampa, arba vidinė sausra, kuri kartais atsiranda ir yra būtina.
Tačiau tam, kad žmogus taptų „tikėjimo profesionalu", jis turi panašiai kaip sporte veikti iškart trijose srityse. Tai - sistemingai lankyti tą bažnyčią, kuriai krikščioniškai konfesijai jis priklauso, kaip sportininkas profesionalas sistemingai lanko savo sporto klubą. Antra, laikytis krikščioniško gyvenimo būdo, paprasčiau tariant, laikytis 10 Dievo įsakymų, o ypač pagrindinio ir didžiausio įsakymo, ir trečia - skaityti rekomenduotiną krikščionims literatūrą. Taip pat lankyti įvairius Biblijos studijų ar kitus užsiėmimus, nes tam, kad Dievas greičiau pasiektų širdį, reikia Jį perleisti per protą, t. y. suvokti .
Jei krikščionis šių taisyklių nesilaiko, nors ir vadina save giliai tikinčiu, tačiau išlieka agnostiko lygmens. Tai panašu, kaip sporto mėgėjas įsivaizduotų, kad jis - profesionalas. Tačiau gyvenimas randa būdų ir formų parodyti žmogui, kad jis klysta. Šiuo atveju tiktų psalmės žodžiai: „Gelmė šaukiasi gelmės." Dievo gelmė šaukia žmogaus gelmę, ir žmogus iš savo širdies gelmės turi šauktis Dievo gelmės, kitaip susitikimas neįmanomas. Kaip ir minėjau, paviršutiniškumas - didžiausia nuodėmė.
Grįžtant prie pradžioje paminėto šou verslo atstovo, jis, turiu pripažinti, iš tikrųjų nekvailas ir talentingas bei ieškantis žmogus. Nors išorinis jo gyvenimas atrodo puikus, akivaizdžiai matosi stiprėjantys jo vidiniai ir išoriniai spaudimai, kurių pasekmė - užvaldantis nerimas, depresija, prasmės nesuvokimas, santuokos subyrėjimas, alkoholis ir pan. Jis trokšta, todėl bando gerti, tačiau vis ne iš to šaltinio. Važinėja po Indiją, po to stebisi, kad nieko doro ten neatrado. Taip pat atlieka visą kompleksą veiksmų, kurie priskiriami agnostikui. Jeigu taip ir nepriartės prie šaltinio, baigtis gali būti liūdna.
Tai, kad dauguma žmonių šiuo metu pakliuvę į tokią padėtį, nemažą kaltės dalį turi prisiimti ir įvairių konfesijų dvasininkai, kurie silpnokai, dažnai formaliai, paviršutiniškai skleidžia Evangelijos žinią arba kartais nukrypsta į vadinamąją „klestėjimo teologiją" (jei tikėsi Dievu, tai niekada nesirgsi vėžiu ir būsi turtingas). Pastaroji nedaug kuo skiriasi nuo pozityvaus mąstymo ir moderniosios psichologijos technikų. Ne veltui paklausus „giliai tikinčio" krikščionio, ką reiškia mylėti Dievą (pats svarbiausias Dievo Įsakymas), galima sulaukti įvairiausių atsakymų, nieko bendra neturinčių su pačia esme. O juk parašyta Šv. Rašte: „Kaip jis šauksis Gelbėtojo, kuriuo neįtikėjo, o kaip jis įtikės, apie kurį negirdėjo, o kaip jis išgirs be skelbėjo." Deja, dėl skelbėjų šiais laikais kyla problemų. Taip kaip skelbėjo funkciją privalo atlikti visi krikščionys, ne tik dvasininkai, todėl ir paviršutiniškumo atsikratyti reikia taip pat visiems.
Užbaigti šį pamastymais grįstą monologą norėčiau C. Lewiso (profesorius, vienas žymiausių krikščioniškų rašytojų ir mąstytojų) žodžiais: „Ieškosite dangaus, gausite ir žemę, ieškosite žemės, negausite nieko. Ieškosite galios, laimės, savirealizacijos, gausite trūnėsius, puvėsius, vienatvę ir neviltį. Ieškosite Kristaus - Jį rasite, o su Juo visa kita bus pridėta", ir galų gale numalšinsite tą troškulį, kuris kuo toliau, tuo labiau veda mus iš proto.
Elijus Kebleris
Autoriaus sutikimu tekstas paimtas iš bernardinai.lt
