Mūsų tikslas: laimingi ir besišypsantys Jūsų veidai.
Harmonija ir gyvenimo pilnatvė
Įsibėgėjusiais laikais, kai matome, išgyvename, sužinome daug... Atsivertę žurnalą, o gal šiaip iš linksmų plaučių pažįstamo išgirstame frazes, kad viskas yra tobula ar harmoninga. Tada pažiūri į patį gyvenimą ir klausi savęs - ar jis tikrai tobulas, harmoningas? Gyvenimiško realisto akimis, gyvenimas yra toli, toli nuo harmonijos ar tobulumo. „Kas per kvailiai galėtų taip sakyti?", sako jis. Būtent šia temą ir pagvildensime. Pradžioje paklosime tvirtą pagrindą tolimesnėms įžvalgoms, o tada žengsime gilyn.
Mūsų pasaulis yra pilnas dėsnių. Mes turime gravitacijos, Niutono, termodinamikos ir visokiausius kitus dėsnius. Knygelės pilnos įvairiausių formulių ir taisyklių, kurios sako, jog jeigu darysite taip - bus anaip, o jeigu taip - bus šit kaip. Ir ne kitaip. Taigi, mūsų žemė, kūnai, visi daiktai yra įsprausti į dėsnius - žinome mes tai ar ne. Galite netyčia uždėti ranką ant „raudonos" geležies ir ji perduos į Jūsų galūnę šilumą, daug šilumos - norite ar nenorite, žinote tai ar ne. Lygiai tas pats su gravitacija - šoki nuo kedės ir 100 kartų iš 100 patiri mažyti „bumt". Dėsnis.
Taigi mes turime šaltaveidžius dėsnius išorėje, kurios žmonės pastebėjo ir užrašė. Šie dėsniai galioja absoliučiai viskam, kas randasi mūsų pasaulyje ir tai mažai diskusijų keliantis faktas.
Mes kasnakt sapnuojame sapnus, kas 90 minučių panyrame į sapną, vėliau smegenų bangos sulėtėja ir mes nyrame dar giliau. Ryte jos ima veikti sparčiai ir mes prabundame. Prabudę atrandame save su visomis mintimis, emocijomis, norais, siekiais, tikslais, sprendimais, veiksmais, kalba, įpročiais, vidiniu dialogu ir žadintuvu (juokiuosi.). Visi šie yra, jie rezgasi ir pinasi, kol galiausiai išsipina. Visi, daugiau ar mažiau, pastebime jų dėsningumus. Mums baisiausiai įdomu sužinoti apie šį paslaptingą proto veikimą ir kairėn, dešinėn dalinti patarimus apie tai.
Mes turime didžiulį gylį į išorę, o į vidų - paviršutinišką. Išorėje mes gyvename kaip moderni visuomenė su nuostabiausiais technikos kūriniais: lėktuvai, internetas, gigantiški tiltai, laivai ir visi kiti yra mums pavaldūs, bet vidus - ne! Viduje, visgi, esame aborigenai - laukiniai. Tyliai sau sakome, jog dėsnių ten nėra, o ir gilintis į juos neverta, nes tada prarasime spontaniškumą, gyvenimo džiaugsmą ar kažką panašaus. Žengiant dar toliau, dažnai pamatome, jog esame ir be gyvenimo džiaugsmo, ir be spontaniškumo, ir be dėsnių išmanymo, bet nieko panašaus girdėti apie save nenorime.
Emocija yra energija judesyje. Energija privalo paklusti dėsniams. Dėsniai yra. Dėsniai yra mintims, nes sėkmingi žmonės visada išlaiko savo sėkmingumą su savo mąstymo bruožais - duok jiems bet ką - vis tiek padarys iš to auksą. Dėsniai yra jausmams, nes jie ritmingai kartojasi pas kiekvieną iš mūsų. Lygiai tas pats su norais, sprendimais ir t.t. Matot?
Taigi mes turime vidų ir išorę. Turime išorinį pasaulį, kurį apčiuopiame ir turime visą savo vidinį pasaulį, kuris nuolat, daugiau ar mažiau, kunkuliuoja. Abiems jiems yra dėsniai ir kvaila būtų teigti, kad kažkas ten yra paliktas be priežiūros - chaotiškas, neturi dėsnių, nes vidinis chaotiškumas, anot išminčių, yra tik neišmanymo ženklas. Kuo giliau į baimes ir stresą - tuo daugiau chaoso patiriame, bet šalimais esantis žmogus, kuris gyvena pvz. drąsoje, sako, jog jokio chaoso nejaučia, nors abu mato tą patį pasaulį.
Tokie teiginiai, jog „kiekvienas žmogus yra skirtingas" dėsniu atžvilgiu yra absurdiški. Tai yra tas pats, kas teigti, jog kiekvienas žmogus turi vis kitokius kūno organus ar galūnes ir nė vienas iš jų - nėra vienodas. Minčių kiekis ar jausmų stiprumas, žinoma, yra skirtingas, bet dėsniai, pagal kuriuos šie veikia - visiškai vienodi. Kitaip tikrai būtumėm neviltyje ir niekas negalėtų mums net patarti, nes tada pvz. mano patirtis galiotu tik man, o Jūsų tik Jums. Pasaulis būtų tikras beprotnamis!
Kam priklauso dėsniai? „Ant ko kabo" dėsniai? Juk dėsniai yra kažkas daugiau ar mažiau apčiuopiama, kažkokia išraiška, informacija, vyksmas, kurį galime pastebėti. Jeigu pastebime daiktą (obuolį), tai jis turi kažkame ir rastis (maišelyje). Jeigu pastebime dėsnį, jis privalo kažkame ir rastis. Pagaliau tuščioje erdvėje, vakuume. Visgi dėsniai galioja ir vakuumui (pvz. trimatės erdvės dėsniai XYZ). Kas reiškia, jog tai, kas „turi" dėsnius yra UŽ viso ko apčiuopiamo ar patiriamo ribų.
Kas tada yra harmonija? Kaip ją apčiuopti? Kur tai yra? Tiesiog pasižvalgykime ir pabandykime aprašyti, kas harmonija būti negali - kas yra ne harmonija. Ar stalas yra harmonija? Ne. Ar saulė yra harmonija? Ne. Ar kas nors iš daiktų, kurie sudaryti iš dalelių yra harmonija? Ne. Ar Mintis yra harmonija? Ne. Jausmas ar noras yra harmonija? Ne. Visa tai neglobalu, ne visa apminantis reiškinys.
Žodžiai, geriausiu atveju, gali pasitarnauti, kaip pakelės rodyklė, kuri sako, jog už dvidešimt kilometrų yra miestelis pavadinimu Harmonija, nes tai (harmonija) yra kažkas, ant ko „stovi" viskas. Kaip dar būtų galima pavadinti tai, kas viską taip darniai reguliuoja, jei ne „harmonija"?
Ant harmonijos pamato tvirtai stovi dėsniai, kuriuos taip noriai mes pripažįstame ir naudojamės. Harmonija, absoliutus teisingumas, juos gražiausiai dėlioja, nenusižengia ir rūpinasi visais. Saulė šviečia visiems - geriems ir blogiems, akliems ir regintiems. Ugnis šildo mus žiema, bet ir dega gaisruose. Ji yra už visko, bet nėra niekas iš viso.
Kai kažkas gyvenime vyksta gražaus ir spontaniško, tarytum savaime, lyg stebėtumėme, kaip griūva domino kauliukai, girdėtume vaizduotę stabdančią muziką ar žiūrėtumėme, kaip lengvai išsiriša milžiniškas iliuzionisto surištas mazgas, mes lengvai savo viduje šūktelim - kaip harmoningai!
Harmonija yra kažkas, kas užvaldė dėsnius ir juos tarytum net nejudinant visus kartu sujudina. Ji yra už visų minčių ir pasaulio daiktų, nes ji laiko viską, net ir dėsnius. Ką ji daugiau galėtų veikti? Pats žodis visada yra naudojamas tik vyksmui apibūdinti. Harmonija, anot vidaus gelmių išminties, yra viso ko pagrindas.
O kaip tada yra su skausmu ir blogiu gyvenime? Ar tai harmonija?
Vieną dieną aš labai džiaugiausi, kad gyvenime yra skausmas ir visi kiti blogi dalykėliai. Nes pagalvokite, kas būtų, jeigu jų nebūtų! Tada būtų absoliutus chaosas, kvailai pasielgę negautumėme atlygio ir negalėtumėme iš to pasimokyti - mes būtumėme be dėsnių. Tai būtų tikras košmaras. Dabar suklydę (nusižengę dėsniui) gauname skausmo porciją, nusižengiam dar - gaunam dar. Pasitaisom - patiriam džiaugsmą, nesitaisom - gyvenam nuolatos skausme.
Jeigu šoksime pro langą - skaudės. Gravitacijos dėsnis padarys savo. Jis čia nešališkas. Jis naudingas ir tiems, kurie naudoja svarstykles ir baisiausias priešas tų, kurie paslysta žiemą eidami ledu (ledų) (Susirimavo. Juokiuosi.). Jeigu nekenčiame kitų - skaudės, nes tai ką grojame savo viduje, to turime klausytis ir patys. Tie, kurie savo vidumi tikrai žino, jog ką duoda - tą ir gauna, visada linki tik gero, nes to patys siekia. Jiems nereikia, nei pykti, nei keršyti, nes žino, jog piktas žmogus pats sau atsikeršija, dar net nepradėjęs blogybės. Kiekvienas atsikeršija ir susitaiko pats - įsikišimas nebūtinas, pamokslai irgi. Vidiniai dėsniai veikia nuostabiai puikiai, šveicariški laikrodžiai jų net dulkių neužuodžia.
Dėsniai yra tarytum vamzdžiai per kuriuos teka gyvenimo vanduo. Jeigu sugalvojame kažką pilstyti gyvenime, privalėsime tekėti per juos - dėsnius. Jeigu neišmanome dėsnių ir nežinodami jų kovojame ar priešinamės jiems - esame neišmanėliai ir kenčiame gyvenimo „neteisingumą" ir naštas. Jeigu juos išmanome ir sutinkame su dėsniais - einame harmoningai, be pastangų, spontaniškai, džiaugsme ir dėkingume.
Kuo gyvenime labiau skauda, tuo dėsniai aiškiau bando pateikti pamoką, kurią privalome išmokti, nes antraip ją tiesiog kartosime nuolatos. Pastebėkime, jog visi nemalonus jausmai, kuriuos tenka išgyventi, yra tiesiog pasikartojimai, o kai tai pamatysime ir pamatę (ką reikia išmokti) pripažinsime - pamoka ims spręstis. (Kai kurie žmonės tiek daug kartų kartoja tas pačias pamokas, pvz. pyksta, jog ima save laikyti tais jausmais ir tada sako „aš esu piktas žmogus". Tai netiesa, nes žmogus nėra jausmas, nes jeigu jis būtų jausmas, tai privalėtų tą jausmą jausti nuolatos.)
Kuo didesnis skausmas ar intensyvesnis jausmas, tuo labiau nebegalime matyti aplinkos ir koncentruojamės į blogybę. Gyvenimas tada tarytum susitraukia. Kuo labiau į ją koncentruojamės, tuo aiškiau ją matome. Kuo aiškiau ją matome ir nuo jos bandome pabėgti tuo labiau kenčiame. Kol galiausiai esame priversti pripažinti ir susitaikyti, pasiduoti. Tada skausmas dingsta ir gyvenimas „išsiplečia". Tuomet atrodo, kad net akyse šviesu pasidaro ir matai daugiau, esi daugiau, apčiuopi plačiau. Laisvė.
Taigi gyvenime matome visokiausius dalykus ir dažnai neigiamus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog visa tai yra reikalinga harmonijai palaikyti. Viskas tiesiog sklandžiai teka dėsniais. Jeigu kažkas pargriuvo - jam taip reikia, nes gal piktas mintis nešioja, o gal reikia kelioms sekundėms stabtelti, nes kitaip mašina partrenktų, o dabar atsipirks tik keliais įbrėžimais. Viskas įsprausta į dėsnius ir palaikoma harmonijos. Kiekviena molekulė atsimuša į kitą ir skrieja toliau pagal visus dėsnius, į visas kitas puses. Kiekvienas žmogus, pildo savo pačio valia galvotas mintis, geros jos ar blogos, įdomios jam ar ne. Harmonija dėl to nėra atsakinga, ji tiesiog prižiūri bendrą tvarką.
Todėl reikia gyvenimą statyti taip, kad išmanytum dėsnius ir galėtum eiti išvien su jais, o ne prieš juos. Mes dažnai sau sakom: "Domiuosi visokiais tobulėjimo dalykais, bet jie man reikalingi tam, kad gyvenime būtų šiek tiek geriau. (Tai pašalinis užsiėmimas.)", o galėtų būti šiek tiek praktiškiau - "Aš gyvenu tobulėjimo dalykais, todėl gyvenu tobulai, harmonijoje, įskaitant šeimą, darbą ir kitas sritis.". Kodėl ne? Kitas prioritetas ir gyvenimas kitas.
Neprižiūrimas daiktas greitai užsiteršia. Neprižiūrimas protas pilnas visiškai nereikalingų minčių ir jausmų, kurie duoda naštos ir kančios pojūtį. Toks protas vos ne vos sugeba užčiuopti išminties gelmes, o šios labai jautrios taršai. Dėsniai lengvai užsimiršta. Jie pasislepia po mintimis. Pamenate savo gyvenimo momentus, kai tiesiog kažką suvokėte ir tiesiog viskas prašviesėjo? Kokia lengva ir graži proto būsena! Neprižiūrima ji, kaip koks nevalomas šaligatvis, senais lapais ir purvu apsitraukia.
Nepraktiška yra gyventi taršoje, nes tada turi klaidžioti tamsiame proto kambaryje ir it rėkiantis beprotis lipti sienomis neturėdamas išeities. Tamsoje vamzdžių nesimato, kliūni už jų, o tada klykia nepasitenkinimas, priešinasi ir stengiasi. Tad reikia apsivalyti ir gyvenime į pirmą vietą statyti proto priežiūrą, nes iš jo sprendimų išnyra viskas, kas ateina į mūsų gyvenimą.
Praktiška (praktiškumas - gavimas to, ko sieki) yra gyventi prižiūrint protą, švaroje, nes tada yra gera, daugiau ar mažiau, nuolatos. Sekasi darbuose ir namuose, ir tėvus myli ir draugus, o apie vidaus gelmes apibūdinantis žodis „palaima" pradeda blukti, nes žodžių tam nebeturi.
Harmonija nėra joks sudėtingas dalykas ar kokia mistika, nes tai esate Jūs patys! Pabandykime pamatyti kodėl.
Jeigu atidžiai įsiklausytumėte į mūsų kasdieninę kalbą, tai išvystumėte, kad faktiškai visose situacijose, kuriose žmogus jaučiasi negerai yra daroma prielaida, kad jis yra laimingas iš prigimties. Žmonės sako: „Kas atsitiko, kad jautiesi blogai?", „Dėl ko esi susirūpinęs?", „Ko tau trūksta iki laimės?" ir pan. Visi šie klausimai daro prielaidą, kurią mes visi natūraliai jaučiame, t. y., jeigu nebūtų bėdų ¬- tai jaustumėmės puikiai. Esame laimingi, jeigu tik nėra neramumų galvoje. Pašalink neramumus ir tau viskas iškart bus gerai - esi laimingas. Natūraliai, nors ir nelabai sąmoningai, mes suvokiame, kad esame laimingi, tik kažkas trukdo.
Tą patį pamatysite visose religijose ar psichologijoje. Religijos skelbia: „Būk tyras!". Būsi tyras - nesusiteršęs ir natūralus, koks ir esi, ir tai bus tavo nuostabiausias buvimas. Štai, ką skelbia visos pasaulio religijos: „Būk švarus nuo klystkelių". Tą patį mini ir psichologai: „Išnarpliok savo bėdas ir viskas bus gerai". Argi tai nėra paprasta?
Taigi mums, kad jaustis gerai, reikia ATŠOKTI NUO MINČIŲ IR NEBEDARYTI NIEKO (minčių ir jausmų lygyje). Baigiasi mąstymas apie bėdas - baigiasi problemos. „Nedarydamas" tu grįžti į natūralų stovį, kuris ir yra tavasis tyrumas, švara, grožis ir meilė sau bei aplinkai. O kai tik pradedi mąstyti - prasideda problemos. Pastebėkite savo mintis ir pamatysite, jog jos, beveik visos, daugiau ar mažiau sukasi apie bėdas. Tik viena kita reikalinga organizaciniams klausimams ir, žinoma, jos yra tam reikalingos.
Viskas vėl susiveda į tai, kad reikia išmokti grįžti į save užtildant protą, o tam tarnauja vidinio valymo praktikos. Viso labo tiek. Jūs tai esate, išdrįskite tik grįžti.
Visas mūsų gyvenimas sukasi aplink tai, kad mums būtų geriau. Kiekvienas judiname save į kairę ar į dešinę tam, kad būtų patogiau, ir tai teikia mums daugiau tobulumo pojūčio. Kiekviena mintis ar idėja, kad ir kas ją sugalvotų, vis tiek tarnauja tam, kad labiau patenkintų tą žmogų. „Įsigysiu butą ir man bus geriau", -skamba protas; „Ištaisysiu tą savo klaidą santykiuose ir mes toliau galėsime šypsotis", - sako įsimylėjėlis. Kiekviena mintis yra nukreipta patobulinti, pagerinti arba, kitaip sakant, - padaryti taip, kad galėtum jausti daugiau meilės.
Meilė yra galingiausia jėga visatoje. Niekas negali atsispirti meilei. Mes ją patiriame grožyje ir mylėdami patys, ir mes dieviname tai. Kam nepatinka grožis, kam nepatinka graži jo ausiai muzika? Kam nepatinka mylėti? Kas galėtų savo gyvenime atsisakyti meilės, gerumo ar šypsenos? Galu gale, Jūs nė už ką to neatiduotumėte ir negalite to padaryti, nes tai esate pats Jūs savo gelmėse . Meilė - amžinai trunkanti palaima, kurios mes visi ieškome.
Kiekvienas krustelėjimas yra į tą pusę. Jūs buvote sukurtas dėka to krustelėjimo. Ta mintis, kuri Jums atėjo dabar irgi yra vardan meilės (juokiuos.). Viskas yra iš meilės. Visa gamta juda iš meilės, nes visi to tik ir tesiekia, net ir siaubingiausiuose poelgiuose. Kitaip ir negali būti, nes tai yra varančioji viso ko jėga - atsižadėti skausmo ir pasiduoti meilei. Paukščiai, gyvūnai ir nebylūs augalai juda to siekdami ir dovanoja meilę išskleisdami žiedus.
Visa ir visi juda atgal, atgal į harmoniją. Kiekvienas krustelėjimas ar daikčiukas prieš Jūsų akis yra meilės išraiška. Šį monitorių kažkas darė su didžiuliu įkvėpimu, nesąmoningai tikėdamasis absoliučios harmonijos. Tai yra meilės išraiška. Pieštukas ant Jūsų stalo, mašina pravažiuojanti kieme ar besipešantys vaikai, kad ir suklydę, rodo savo meilės išraiškas. Viskas yra iš meilės ir dėl meilės.
Mes atsisakome visko, kas nėra tobula ir einame toliau, o šį netobulumo atsisakymą vadiname paieška. Vieną dieną mes randame tą tobulą šaltinį, kuris yra daug artimesnis ir labai mums intymus. Intymus ta prasme, kad pats artimiausias. Tai mūsų pačių šerdis, kuri, pasirodo, net nebuvo pabėgusi nuo mūsų.
Paieškų pabaiga!
